BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kieno svajones įgyvendini Tu?

2013-10-06 parašė minimauglis

Mintis parašyti apie svajones gimė po to, kai organizuojant karjeros programą jauniems žmonėms susidūrėme su kritika, jog jaunimo energiją nukreipiame svetimų svajonių įgyvendinimui. Tai iš esmės prieštarauja mūsų nuostatai, nes pagrindinis komandos tikslas padėti žmonėms atrasti, taip vadinamą svajonių darbą ar susikurti svajonių karjera. Tokią karjerą, kur jaustumeis savo vietoje, atliekama funkcija patiktų ir pavyktų, o geriausias to rodiklis būtų įvertinimas (pinigine ar socialine išraiška, svarbiausia leidžiantis suprasti, kad ne veltui buvo.)

Jei nagrinėsime pačius svajonių siekimo tipus tai iš principo jie yra keturi:
1. Tai kai tu turi svajonę ir ja įgyvendini pats;
2. Kai turi svajone ir jos įgyvendinimui pasitelki kitus žmones (bendraminčius);
3. Kai tu turi svajonę, bet ją įgyvendina kiti;
4. Kai įgyvendini ne savo, o kitų žmonių svajones.

Taigi tieji kritikai kalbėję, apie tai, kad mes padedame įgyvendinti kitų žmonių svajones, ko gero kalbėjo apie ketvirtą atvejį. Tačiau aiškiai praleido ryšį tarp kitų svajonių įgyvendinimo ir savo tikslų siekimo. Juk vienam svajonė - yra tapti didžiausios šalyje kompanijos savininku, o kitas mat nori tapti didžiausios Lietuvoje įmonės marketingo specialistu, taigi radęs sau patinkančią ir pavykstančia sritį gali padėti kitiems pasiekti jų tikslų kartu įgyvendindamas ir savuosius bei įgauti praktikos tame siekimo kelyje.

Skirtingai nei darbo biržai, Talentų Kartai nėra svarbu užsidėti pliusą - ĮDARBINTAS. Organizacija dirba tam, kad sujungtų talentingą jaunuolį ir ambicingą kompaniją. Dalyvaudamas programoje jaunas žmogus pirmiausia išsiaiškina ir praktinių užduočių metu išbando save skirtingose srityse, o kompanija tiksliai atskleidžia, kokio darbuotojo ieško, kad Talentų Kartos ugdymo specialistai galėtu suformuluoti užduotis konkrečioms savybėms išsiaiškinti.

Taigi grįždami prie svajonių ir jų įgyvendinimo, pirmiausia, svarbu suprasti, kokios yra Tavo svajonės, pagal tai išsikelti tikslus gyvenime ir suformuoti planą tiems tikslams pasiekti.

Rodyk draugams

Iššūkiai, kurie sustiprina

2013-06-03 parašė minimauglis

Trečiadienį bėgau Vingio parke, įsijungiau My Tracks programėlę, kad žinočiau, kiek galiu išbėgti iki “pagaunu pompa”. Spėkit rezultatą … lygiai 2 km. Tada pagalvojau: na nėra blogai, bet trūksta dar ~23, kad sugebėčiau finišuoti apskritai.

Važiavau namo ir galvojau kaip pasakyti Karoliui, su kuriuo komandoje startuosim, kad nieko nesigaus mums. Ir staiga prisiminiau įkvepiančią Dariau Pietario kalbą apie Ultra triatlonininką Vidmantą Urboną ir kaip jis negali perplaukti skersai Baltijos, tačiau puikia žino, kad gali nuplaukti 3 kilometrus tada dar tris ir taip pasiekti tikslą. Pamaniau cha juk ir aš taip galiu 2km nubėgsiu ir bėgsiu kitus du.
Mintyse išsprendęs problemą nusprendžiau Karoliui nieko nesakyti apie savo treniruotę.

Ir vis tik, kaip man pavyko finišuoti ir dar su ganėtinai aukštu rezultatu? Nubėgus trečdalį distancijos ėmė apleisti jėgos ir tada prisiminiau dar vieną D. Pietario patarimą iš pasakojimo apie V. Urboną. Urbonas negali treniruotis išmėgindamas save ultra-didelėse distancijose, bet jis trasą perbėga mintimis ir ryškiai vizualizuoja tą akimirką, kai finišuoja. Tad aš ėmiau įsivaizduoti, kaip sėdu ant dviračio ir išjudu į paskutinį trasos etapą, tuomet sukūriau ir dar vieną dalyką - tekstą facebook įrašui. Jis skambėjo maždaug šitaip: Vilnius tau meta iššūkį. Tu jį priimi. Ir įveiki. Ši mintis neapleido visą likusį varžybų laiką, nes žinojau, kad turiu finišuoti ir paskelbti žinią.

Ką iš šio įrašo galima pritaikyt kitose situacijose?
•Visų pirma tai nebijoti priimti iššūkių, net jei negali jo atlikti.
•Jei negali visko padaryti vienu kartu, tikrai gali atlikti vieną mažą dali ir pradėti lipdyti bendrą vaizdą.
•Ir būtinai įsivaizduok kaip jausiesi, ką darysi, kaip reaguosi, kai atliksi, iš pradžių atrodžiusį neįmanomu, darbą ar iššūkį.

Rodyk draugams

Logikos paieškos išjungus šviesą

2012-03-31 parašė minimauglis

Rašau šį straipsnį kai visas pasaulis jungiasi prie žemės valandos. Ir bandau suvokti, kas šioje akcijoje negerai, ką reikėtų tobulinti, o kas atlikta gerai.

Vien tai, kad atkreiptas visuomenes dėmesys, kambaryje užgesinta šviesa, o kompiuterio ekranas prislopintas kiek tik įmanoma jau yra geras ženklas, tačiau vienkartinė tokia akcija nepadaro įtakos bendram, elektros energijos suvartojimo lygiui. Juolab, kad nevisi energijos gavybos būdai (Vandens, vėjo, saulės) daro tiesioginė žalą žemei ir keičia klimatą, todėl pačios energijos teisti nereikėtų. Tad akcijai dedu pliusą ties skiltimi dėmesio atkreipimas

Netobulumas ar nesusikalbėjimas rengiant akciją  mano manymu yra raginimas ateiti į tamsias miestų aikštes ar ramiai šnekučiuotis namuose vien žvakių šviesoje. Tuomet iškyla klausimas, ar degančios žvakutės neišskiria daugiau anglies dvideginio nei išskirtų elektrinė gamindama energiją tai lemputei uždegti? Suabejoti verčia dar ir tai, kad tiek šiluminės tiek juo labiau atominės elektrinės negali reaguoti į momentinius energijos suvartojimo pasikeitimus ir gamina tokį pat kiekį, tad į aplinką paleidžia tą pačią dozę CO2.

Visai kas kita būtų šios akcijos metu atkreipus žmonių dėmesį (o jis buvo atkreiptas) energijos suvartojimo klausimą, tuo pačiu ir poveikį žemei spręsti ne tik leidžiant žemei “atsikvėpti” valandai laiko, bet paskatinant ilgalaikį energijos suvartojimo mažinimą ar efektyvumo didinimą. Kaip viena iš tokio proceso sudedamųjų dalių galėtų būti  raginimas žemės valandos proga pasikeisti  įprastas kaitrines lemputes į efektyvesnes, energiją taupančias, tuomet net ir neišjungęs šviesos kiekvienas namų ūkis tą patį energijos kiekį suvartos per ilgesnį laiką. Prie tokio siūlymo logiška būtų derėtis su tokių lempučių gamintojais ir platintojais, kad būtent dieną, kai visame pasaulyje minima žemės valanda, ekonomiškos lemputės būtų parduodamos su ženklia nuolaida. Šitaip sutaupyta energija ilgainiui priverstų ir elektrines mažinti apsukas, automatiškai jos išmestų mažesnį šiltnamio dujų kiekį, naudą pajustų kiekvienas prie akcijos prisidėjęs pilietis, nes mokėdamas už suvartotą elektros energiją pamatytų neįprastus skaitiklio parodymus. O ir valstybės neliktų nuskriaustos, mat parduodant naujas lemputes būtų sumokamas pridėtinės vertės mokestis į biudžetą. Tad išloštų visi: mūsų planeta, žmonės ir valstybės, ko pasekoje dar kartą išloštų tie patys žmonės.

Bet kokiu atveju, tokios akcijos yra gerai jei tik sulaukia visuomenės  palaikymo ir duoda naudos visai mūsų florai ir faunai.

Rodyk draugams

Viskas turi savo laiką ir vietą

2012-03-24 parašė minimauglis

Dažnai kelionių metu patiriame kažką neįprasto, tokios akimirkos žavi ir norisi jas kuo ilgiau prisiminti. O kartais net kelionių nereikia, būnant su draugais ar kolegomis netikėtai atrandame kažką artėjantį tobulybės link ir norime, kad tai niekada nesibaigtų. Tačiau, netrukus po to ateina nusivylimas, nes kitoje vietoje pritaikyti receptai ar užsiėmimai duoda visiškai kitokį efektą, kartais net priešingą tikėtajam.

Šį teorinį išvedžiojimą norėčiau paremti konkrečiais pavyzdžiais. Visų pirma, tai istorija su arbatomis, ja įsitikinau jau 2 kartus. Atostogaudamas Turkijoje gatvėje paragavau obuoliu arbatos geriamos ir mažų turkiškų puodukų/stiklinaičių, žinoma skonis buvo kerintis, nors pagrindinis arbatą siūliusiųjų motyvas buvo prisikviesti klientų ir parduotuvėlė, bet mane sužavėjo pati arbata ir  kitą dieną ėmiau ieškoti, kur tokios galėčiau įsigyti. Arbatą žinoma radau, ji jau buvo paruošta turistams, šalia buvo ir vakarykščiai puodeliai, tai įsigijome visą komplektą.  Grįžęs į Lietuvą, mėginau virti atsivežtą arbatėle bet kad ir kokiais kiekiais mėginau dėti į puodelį niekaip nepavyko išgauti atitinkamo ten vietoje patirto skonio. Panašiai buvo ir su arbata iš Indijos, viešėdamas  labai susižavėjau indiškomis arbatomis tiek kvapai arbatos parduotuveje tiek šeimininkų namuose gaminta masala tea buvo nepakartojamo skonio ir kvapo. Prekybos centre radau jau paruoštą masala tea rinkinį (masala iš esmė reiškia prieskonius, o pati arbata tai juoda arbata su kardamonu, imbieru, cinamonu, pipirais ir kartais šafranu užplikoma vandeniu ir pakaitinama su pienu) parsivežęs namo, ko gero, jau kitą dieną plikiau šią arbatą ir laukiau nuostabaus aromato ir skonio. Na tiesa pasakius pirmą savaitę, kol dar visa oda plaukai ir rūbai buvo prisigėrę Indijos, jaučiau tą tikrą aromatą arba bent sąmonėje pavyko atkurti vietoje patirtą skonį, tačiau vėliau, sulig kiekviena diena, toji arbata tapo nesuprantamo skonio neprimenančio to ką teko ragauti svečioje šalyje. Panašiai nutiko ir su plaukų aliejumi, kuris būnant vietoje nuostabiai kvepėjo, dabar esant šioje geografinėje pozicijoje aliejuko kvapas kartais net dirgina noserglę.

Tad  peršasi viena išvada, kad tam tikri daiktai (kalbėti apie visą visumą būtų neetiška) turi savo vietą, aplinką ir deramą metų laiką. Juk ir šaltibarščiai per Kalėdas nėra tokie skanūs ir  anekdotai apie blondines Švedijoje ne tokie juokingi.

Rodyk draugams

Kiek laiko reikia lietuviui išauklėti?

2012-03-23 parašė minimauglis

Didinga bajoriška praeitis, nuostabus architektūrinis senamiesčio portretas, nuvilnijusi Europos kultūros sostinė, o štai ir vėl tenka kalbėti apie kultūrą. Tik šį kart ne teatruose, koncertų salėse ar intelektualiose galerijose, mat statistinis šios šalies pilietis moka ir gali laikytis etiketo principų vos tik peržengęs, bet kurios iš prieš tai vardintų įstaigų slenkstį.

Opesnė problema ten, kur veikia masės ir  dažnas savo poelgį teisina neteisingu kito individo poelgiu. Kalbu šįkart apie dviračių kultūrą, nors gal geriau tai būtų pavadinti pėsčiųjų kultūra dviratininkų atžvilgiu. Kiekvienais metais mieste ženkliai daugėja dvirates transporto priemones valdančių asmenų, dviratininkams pritaikyta infrastruktūra nesikeičia, o kartais, dėl nepriežiūros, tampa nebepatraukli, na bet tai atskiras klausimas niekuo nesusijęs su pėsčiųjų ir dviratininkų problemomis arba tų problemų tikrąja ta žodžio prasme, susikirtimo taškų.

Pagrindinis dviratininko tikslas - kuo greičiau iš taško A nuvykti į tašką B ir tame kelyje nepatirti pernalyg daug streso ar avarinių situacijų.

Pagrindinis pėsčiojo tikslas - kuo greičiau iš taško A nukeliauti į tašką B, tame kelyje nesutinkant didelių kliūčių ir mėgaujantis pasivaikščiojimu.

iš esmės šie tikslai nesikerta ir gali būt pavaizduoti kaip du vienas su kitu nesusiję procesai, tačiau praktika rodo, kad viena iš šių grupių (dažniausiai pėstieji) ramų tipenimą šaligatviu keičia ekstremaliu pasivaikščiojimu ne jiems skirtu grindiniu.  Suprantu, kad kartais nėra kitos protingos alternatyvos (neilgas Konstitucijos pr. ruožas) bet ir tokiu atveju juk galima eiti šiek tiek kraščiau (nors dažnas šios šalies pilietis mėgsta užimti 4 šaligatvio plyteles ir savo eisena nebyliai šaukti: “o dabar einu aš”)

Vakarų Europoje pabuvoję žmonės supranta, kad eiti dviračių taku tolygu eiti važiuojamąją dalimi, tik Lietuvoj šis supratimas dar nelaikomas visuotiniu. Kai kuriose vietose, tokį pėsčiųjų elgesį net ir būdamas dviratininku galiu pateisinti prastu takų planavimu, tačiau niekaip ir niekada nesuprasiu žmonių kurie esant aiškiam horizontaliam ženklinimui ir net paklotai skirtingai dangai, o vietomis net atkirtai žaliaja juosta renkasi  trasą pažymėta simboliu Dviračių takas .

Pirmais metais nepatingėdavau kiekvienam pasiūlydavau eiti pėsčiųjų taku, antrais metais naudojau  garsinį signalą, bet tiesa pasakius nepasiteisini, nes tuomet žmogus tik trumpam pasitraukdavo nuo tako, praleisdavo ir vėl grįždavo. Kartais tenka naudoti agresyvią tylaus protesto formą, užkabinant rankena einančiojo ranką taip sukeliant šiokį tokį diskomfortą, tik klausimas ar po šio kontakto nevietoje ėjęs pėstysis supras darantis klaidą ar ims kaltinti visus aplinkui, o labiausiai dviratininkus mat šie važinėt nemoka?

Viliuosi, kad ilgainiui Lietuvą pasieks ne tik olandiškos tulpės, bet ir dviračių kultūra. Ir kad tokio vaizdo dar sulauksiu mindamas dviračio pedalus:

http://www.youtube.com/watch?v=FXw_t172BKY&feature=related

o galiausiai Vilnius taps:

http://www.youtube.com/watch?v=OvtDJ797lLI&feature=related

Rodyk draugams

Masių kultūra ir gęstantis mažųjų laužas

2012-02-17 parašė minimauglis

Taip jau nutiko, kad pasiskaitęs vieno portalo straipsnį apie Ozo kino salę, nusprendžiau ten apsilankyti ir savo akimis pamatyti ir įvertinti tai, kas galbūt jau nebeilgai džiugins kino gurmanus. Įėjus į pastatą pasitiko įdomus, net nežinau kaip gi pavadint, turbūt nekomercinio kino puoselėtojas. kadangi iki planuoto laiko buvo likęs pusvalandukas, jis pasiūlė mums prisėsti ir gausiai apdovanojo leidiniais apie kiną Lietuvoje. Į seansą susirinkome tryse, tai jau minėtas darbuotojas juokavo, jog salė bus sausakimša (išties salėje yra 28 vietos ) Taigi vietoj įprastų kino teatro kitų filmų reklamų išklausėme kino puoselėtojo pristatomajį pasakojimą apie kino teatrą ir filmą ir pradėjome seansą.

Bežiūrint filmą mintys pradėjo suktis apie patį kino teatrą ir jo vertę. Viskas ten gražus pats kino teatro prižiūrėtojas pakvietė atvykti dažniau, davė savo numerį ir pažadėjo jei tik mes norėsim už tą pati simbolinį 6 Lt mokestį žmogui suorganizuoti kokį tik mes norime filmą, o jei surinksim daugiau nei 28 žiūrovus tai ir papildomas kėdes pastatys. Vis dėlto imi suvokti, jog gražiomis idėjomis ilgai gyvas nebūsi, juolab kai komercinio kino centrai taip smarkai suleido šaknis. O ką daryti tokiu atveju, juk negalima viso kino palikti tik komerciniams projektams, juk jie siūlo tik tai, kas nauja populiaru ir lengvai sukramtoma masėms. Tie filmai, kurie sukasi kino gigantų ekranuose neugdo skonį turinčio žiūrovo ir jis nepastebėdamas alternatyvų ima priprasti prie tos pasiūlos, kuri labai stipriai reklamuojama ir tik nedidelė grupė žmonių supranta nekomercinio kino vertę individo vystymuisi.

Nenoriu būt reklamos berniukas, bet parekomenduosiu tai, ką pats išbandžiau. Jei norite jaukaus kino vakaro ir turite troškimą išvysti, jau kino teatrus apleidusį filmą ar seną kino juostą užsukite į Ozo kino salę, įprastai ten vakarinis seansas prasideda 18 valandą, jei nebus daug prieštaraujančių  lengvai pasirinksite filmą, o jei savo idėjos neturite atsakingas asmuo ras ką Jums pasiūlyti. Beje kino teatras turi ir oficialų repertuarą, jį galima peržvelgti: http://www.lietuvoskinas.lt/index.php?option=com_eventlist&view=venueevents&id=4&Itemid=244

Tad gero kino!

Rodyk draugams

Negera sutartis ar netinkamas jos peteikimas?

2012-02-17 parašė minimauglis

Ko gero aktualiausias ir labiausiai šiuo metu internautų diskutuojamas klausimas yra susijes su viena iš pirmo žvilgsnio teisybės ieškančia sutartimi- ACTA ( Anti-Counterfeiting Trade Agreement ). Iš esmės ji turėtų ginti autorių teises nuo nelegalaus jų darbų naudojimo, tačiau visa tai juk jau yra įteisinta sėkmingai funkcionuoja LATGAA AGATA ir kitos autorių teises ginančios organizacijos. Bet didelėms korporacijoms to ne gana, mat realiai šios institucijos tik sutenka mokesčius iš tų, kurie nori juos susimokėti ir iš tų, kuriuos netyčiomis aptinka naudojant nevisai legalią medžiagą. Taigi sumanesni dėdės iš už Atlanto pastebėjo kelis akivaizdžius dalykus: 1. Nevisi kurie pamato filmus ar klauso muziką už ją susimoka, mat egzistuoja  keli portalai, kuriuose galima rasti ir nesunkiai parsisiunti tą saugomą produktą. 2. Norint suformuoti auditoriją, kuri kelis kartus mokėtų už kino bilietą reikia kurti itin stiprius filmus, kas ekonomiškai nenaudinga greito populiarumo ir lengvų pinigų siekiančioms bendrovėms. Be to, pikti yra ir vaistų kūrėjai jų taikiklyje generinių (tokios pat veikliosios medžiagos tik be žymaus prekės ženklo vaistai, kuriuos galima gaminti praėjus 15 metų nuo originalo išradimo). Sunerimo ir genetiškai modifikuotų produktų autoriai. Taigi industrijos tampa grobuoniškomis ir besistengdamos dar labiau pralobti mėgina stabdyti patį galingiausią žmonijos progreso variklį- informacijos mainus. Paradoksalu, bet priiminėjant tokio kalibro sutartis/įstatymus nebuvo girdėti nė menkiausios užuominos į diskusiją su visuomene, diskusiją su tais, kurie išsirinko savo atstovus ir liko eilinį kartą pamiršti. Kaip sakė vienos ministerijos darbuotoja tarpžinybinis bendradarbiavimas jau vyksta nuo 2007 metų, net 5 metai, o į viešumą neiškilo nė menkiausios žinutės apie tai kas planuojama. Viskas pasikeitė tik tuomet kai sutartis slapta buvo pasirašyta ir per visą pasauly nuvilnijo nepasitenkinimo protestų banga. Protestai neaplenkė ir Vilniaus ACTOs priešininkai susirinko ir čia nešini įvairiausiais plakatais smerkiančias šią sutartį, pasisakančiais už interneto laisvę ir primenančiais politinėms partijoms, kad rinkimai artėja. Iš tiesų, rinkimai jau ant nosies tad vargu ar šie valdantieji išdrįs imtis sutarties ratifikavimo rizikuodami prarasti jaunų rinkėjų balsus. Bet kokiu atveju diskusijas keliantis klausimas yra tai, kodėl taip ilgai buvo slėpta sutartis ir jos ruošimo procesas. Vien tas slaptumas ir noras greitai viską pasirašyti kelia itin didelį klaustuką apie proceso skaidrumą. Juk pati sutartis nėra bloga, ji gina autorių teises ir padeda užtikrinti teisingumą, tik kam tas stebėjimas, suvaržymas ir dar keli punktai visiškai nederantys su sąvoka pažanga. Jei autoriai, o ne korporacijos, kurios autorių supranta kaip brangiai apmokamą protą generuojantį brangiai parduodamas idėjas ir produktus būtų kėlę nepiratavimo ar piratavimo mažinimo problemą pirmiausia jie būtų kreipęsi viešai, būtų galima stebėti civilizuotą dialogą ir efektas būtų buvęs kur kas teigiamesnis ir nereikėtų piliečiams eiti į gatves skanduojant STOP ACTA ar laisvė internetui. Nes ACTA įgalina stebėti ACTA įgalina drausti, taigi pirmieji diktatūros požymiai cenzūra, tik šį kart diktatūra nei totalitarinė nei autoritarinė ji veikiau korporacinė.

Rodyk draugams

Ko laukia moksleivis?

2012-02-01 parašė minimauglis

Įrašai veidaknygėje, pokalbių temos gyvai ir bendra moksleivių nuotaika išduoda, kad šalčiu jie mėgaujasi ir kiekvieną ryta atsikėlę tikisi išvysti termometro stulpelį nukritusį žemiau 25 laipsnių ribos, nes mat tai yra temperatūra, kai dėl nušalimo pavojaus asmenims, kurie mokykla pasiekia kelis kilometrus eidami pėščiomis, rekomenduojama pasilikti namie. Deja, bet praktika rodo, kad labiausiai šios “šventės” laukia tie, kuriems mokykla stovi kone kieme ir tie, kurių mokymosi rezultatai, net ir vaikštant į mokyklą neblizga.

Bet kur slypi problema?

Vakar lankiausi pilnai atnaujintoje Mykolo Biržiškos gimnazijoje, čia mokosi 755 gimnazijos klasių moksleiviai, atrodytų žmonės motyvuoti, mokykla pati traukte traukia ten ateiti mokytis ir dar pasilikti po pamokų, vien tik tam kad toji dvasia neapleistų. Vakare kalbėjau su keliomis ten besimokančiomis moksleivėmis, kurios tik ir laukė kad dar truputi atvėstų. Taigi, kas toje mokykloe negerai? Nes šilta mokykla, moderniai įrengtos klasės ir jauki atmosfera tikrai atitinkanti vakarietišką mokyklos modelį yra permenkas masalas.

Gal problema slypi sistemoje? Sistemoje, kuri nepaisant visoje Lietuvoje naujėjančiu mokymo įstaigų pastatų sienų vis dar išlieka stagnacinė ir labai menkai arba išvis neskatina kritinio jaunuolių mąstymo ar kūrybiškų sprendimų ieškojimo. Ugdytinis tiesiog yra palaidojamas rutinoje, jo gyvenimą reguliuoja tvarkaraštis ir mokytojos užduodančios namų darbus. Nesakau, kad namų darbai yra blogai, tiesiog iš savo patirties gali patvirtinti, jog kartais nedarydamas namų darbų sužinodavai daugiau nei juos padaręs. Galbūt senos programos kliudo patiems mokytojams nukrypti nuo gairių ir pažvelgti į dėstomą kursą kitaip. O kažką keisti visų pirma bijo tie, kurie žino jog pasikeitus žaidimo taisyklėms teks labiau ruoštis pamokoms, galvoti naujus vertinimo kriterijus ir žlugs nuo senų senovės susiformavusi sistema baudžianti už klaidas.

Taigi, ko laukia moksleivis? Trumpuoju laiku vis dėlto jis laukia tos palaimingos temperatūros, kurios padedamas jis turėtų svarų argumentą nepasirodyti mokykloje. O ilguoju laiku dabartinis moksleivis tikrai laukia visos sistemos pokyčių kai į mokyklą jis norės eit ne tik per atostogas, bet ir šeštadieniais, nes ten susiformuos stiprios bendruomenės, diskusijų klubai ir jauki atmosfera kokybiškam asmenybės ugdymui.

Rodyk draugams

Minimum Maximum ir šiek tiek daugiau

2012-01-25 parašė minimauglis

Dažnai pradedami darbą, projektą ar tiesiog namų ruošą užsibrėžiame sau minimalią ribą ir pavadiname ją skambiai planu minimum tuomet imame svajoti vertinti savo galimybes ir užsibrėžiame palaimingają ribą, kurią pasiekę jausimės itin pakylėti ir pavadiname tai  planu maximum, tik labai keista, kad pasiekę ribą maximum žmonės dažniausiai užsiblokuoja, jų pasamonė jau įsivaizduoja poilsį ir darbo pabaigą. Bet jei tuo metu, kai jau esi pagavę pagreitį tęstumėt  pradėtą veiklą, jėgų ir laiko sanaudos nepadidėtų tiek daug, kiek pakiltų vidinis pasitenkinimas savimi ir nuveiktu darbu.

Šį pavyzdį galima iliustuoti sniego kasimu. Prieš eidami į kiemą maždaug užsibrėžiate mažiausią plotą kurį nukasite. Taip pat apsvarstote galimybes ir  jūsų kasamos teritorijos ribas. Tarkime jums gerai sekasi ir pasiekiate uzsibrėžtą maximumą, jūs jau gerokai sušilęs ir galbūt norėtųsi eiti namo, tačiau dabar gali įsijungti papildomo darbo troškimas, o gal tiesiog noras įprasminti savo būtį, Juk vistiek jau esate lauke, vistiek rūbai jau sušlapo, tad kodėl nepadarius gero darbo ir nenukasus kaimyno vaištomo ploto. Tuomet jam nereikės prakaituot šį kartą, o kitą kart gal nukas ir tavąjį įėjimą. Juolab, kad grįžę vidun iškarto jausimės geriau, nes tuomet kasimas netaps savanaudišku (tik dėl savo intereso), o pavirs naudinga aktyvia fizine veikla, kurios metu galėsite apmąstyti ateities planus ar galimybes. Beje, kad nesijaustų monotonijos galima sugalvoti įvairių kasybos būdų technikų ir krypčių ir įgyvendinti  šią veikla galima kūrybiškai.

Lygiai taip pat yra su kitais darbais žymiai didesnis efektyvumas yra pasiekiamas, kai kiekvienas daro tai, ką puikiai moka. Tuomet negaištamas laikas keičiant darbo profilį ar instrumentus. Tarkime jūs esate įgudus siuvėja, o štai jūsų draugė labai gerai sukerpa ir paruošia medžiagas.Tarkime jūsų ir jūsų draugės darbo našumas yra po 4 kelnes per dieną. Jūs abi kerpate, daikstote, siuvate. Tačiau padarytumėte kur kas daugiau jei užsiimtumėte tuo, ką geriausiai mokata, jūs tik siūtumete, o štai jūsų draugė tik kirptų. Tikiu, kad darbo dienos pabaigoje rezultatas būtų didesnis nei suminis jūsų ir jūsų draugės rezultatas dirbant atskirai. Vien dėl šios priežasties tiek gamybinei, tiek aukštųjų technologijų pramonei reikalingi labai aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie tiksliai išmanytų savo sritį, o apjungus keletą skirtingų specialistų gautume tikrąją pridėtinę vertę.

Iš esmės tai ką norėjau pasakyti telpa viename sakinyje: planuojant ir vykdant neverta užsiblokuoti ties planu maximum, juk visada yra tai, ką gali padaryti daugiau, geriau, tobuliau.

Rodyk draugams

Judėk, kol kiti stovi

2011-11-24 parašė minimauglis

Neapdairus miesto planavimas dažnai gainioja miestiečius rytais į vieną pusę, vakarais atgal taip degindamas brangų laiką ir svarbiausia kurą.  Šią problemą išspręsti galime šiltuoju metų laiku persėdę ant dviračių, persikraustydami arčiau darbovietės ar mokslo įstaigos, suderinę šviesoforus, ar iš esmės patobulinę miesto infrastruktūrą. Tačiau šį kart visai ne apie kamščius, eiles parduotuvėse per išpardavimus ar kitus atvejus kai norisi judėti, o tenka stovėti. Šiandien norėčiau rašyti apie pažangą ir tikrąjį judėjimą į priekį- visuomenės progresą.

Išsprendę kamščių problemą tik kovotume su padariniais, tikrasis vystymasis slypi ten, kur plika akimi sprendimo nematyti, o gal net ir problemos nesimato, mat ji jau tapo visuomenei priimtina nuostata. Tokiu atveju naujasis variklis turėtų gimti pačioje pažangiausioje ir perspektyviausioje visuomenės dalyje- akademinėje visuomenėje.

Veržlumas, šiuo bruožu gali pasigirti didelis skaičius gabių ir motyvuotų studentų, būtent veržlumas ir drąsa, skatina juos mėginti pakeisti aplinką, kurti atsakingą verslą ar plėtoti mokslą. Jų iniciatyvos dažnai grįstos dideliu optimizmu dėl dar nepatirtų gyvenimo sunkumu ir energijos, kurią gali nukreipti tikslui pasiekti. Besiklausant tų žmonių, kurie vos baigę arba dar studijuodami ėmėsi verslo darosi aišku, kodėl tokių istorijų negalėtų pasakoti 40-50 metų žmogus, mat tie veržlūs jaunuoliai aukojo ištisas paras, dėl tikslo, kurio rezultatai nebuvo aiškūs, turėdami tik stiprią idėją ir ryžto veikti jie sugebėjo surasti finansavimo šaltinius ir įsukti verslus. Visa paslaptis yra pradėti veikti kai potencialūs konkurentai dar nepradėjo net galvoti apie tai. Šis principas galioja tiek studijose, tiek mene, tiek sporte. Vytis ir aplenkti visada yra sunkiau nei pirmam žengti žingsnį ir tuomet kai pajudės kiti jau būti priekyje.

Aukštosios technologijos greičiausiai yra tai, ką jaunieji lietuvių mokslininkai galėtų ir turėtų vystyti. Atsinaujinanti energija ir efektyvus jos panaudojimas galbūt padėtų kurti tvaresnė visuomenę, kuri nebenorėtų niekur išvažiuoti, o atvirkščiai grįžtų dėl atsivėrusių perspektyvų, galimybių ir to stulbinančio rezultato. Iš esmės dabar yra pats tas laikas kai reikėtų žengti pirmuosius žingsnius antraip reikės vytis, o galbūt net ir kapituliuoti.

Svarbiausia nesnausti matant kaip kiti mažina apsisukimus, nesakau, kad reikėtų strimgalviais verstis, bet apdairiai įvertinus situaciją galima pastebėti naujas galimybes ir jas išnaudoti.

Rodyk draugams